Istoriniai šaltiniai byloja, kad 1918 m. vasario 16 d. į Štralio namus dvidešimt Lietuvos tarybos narių susirinko parsirašyti Lietuvos valstybės atkūrimo akto, įteisinusio nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Aktas pasirašytas 12:30 val., o po to signatarai greičiausiai nusileido papietauti į apačioje buvusią arbatinę, nes ir po to posėdžiavo iki vėlumos. Lietuvos tarpukaris dažnai vadinamas aukso amžiumi, tačiau iš provincijos kilusių aukščiausių šalies vadų stalas dažnai atrodė net per kukliai…

Į istorinių skonių paieškas leidomės kartu su kulinarinio paveldo tyrinėtoju, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesoriumi Rimvydu Laužiku. Pasak jo, būtent tarpukaris, tapo intensyvesnio lietuvių gastronominio raštingumo formavimosi laikotarpiu, kurį, manoma, iš dalies paskatino Lietuvos valstybės atkūrimas. Mat tuomet vis daugiau žmonių galėjo (ir pradėjo!) domėtis maisto kultūra – pasirodė ne viena gastronomijos knyga lietuvių kalba, pasižymėjusi ne tik receptų gausa, bet ir praktiškais patarimais. Anot jo, išlikę gastronomijos kursų, vykusių Lietuvoje tarpukaryje, dalyvių užrašai atskleidžia, kad tai, ko kaimo merginos buvo mokomos anuomet, dabar gali būti suvokiama kaip aukštoji gastronomija. Prie augančio susidomėjimo maisto kultūra prisidėjo ir tuometinė spauda bei susiformavęs gausesnis išsilavinusių žmonių sluoksnis. „Mėgavimasis maistu yra susijęs su gyvenimo lygio kilimu ir investicijomis į gastronominio raštingumo stiprinimą. Juk tam, kad valgymas nebūtų vien „kuro užpylimas“ turime ne tik turėti gausų patiekalų pasirinkimą, bet ir supratimą apie juos“, – teigia profesorius.

Ant stalo – Europos gastronomija ir produktai iš Tėviškės

„Tarpukariu, kaip ir XIX amžiuje, Lietuvoje (kaip ir visoje Europoje) restoranų virtuvėse vis dar dominavo prancūziškoji gastronomija. Tačiau buvo pakankamai gyvas ir vietinis, aukštosios LDK dvaro virtuvės sluoksnis, kiek stipresnis Vilniuje. Tuo pat metu Klaipėdoje buvo ryški ir vokiškos gastronominės tradicijos įtaka. Valgant namuose, privačiai, net prezidentų ir ministrų šeimose netrūko valstietiškų patiekalų – juk dauguma Lietuvos inteligentijos buvo iš kaimo ūkininkų šeimų,“ – pastebi profesorius R. Laužikas. Žinoma, kad signataro J. Vailokaičio tėvai buvo vieni turtingiausių vietos ūkininkų. (Be to, suprato mokslo reikšmę ir naudą savo vaikų ateičiai – keturis iš penkių sūnų išleido į mokslus.) Saliamono Banaičio žmona, kaip pasakoja prisiminimuose Saliamono anūkė S.Nasvytytė–Valiukienė, rudenį vežimais veždavo gėrybes iš turtingo ūkio mieste gyvenantiems artimiesiems, o 1924 m. iki 1944 m. Zyplių dvare buvo įsikūrusi žemesnioji žemės ūkio mokykla, kurios direktoriumi ir Zyplių dvaro administratoriumi visus tuos metus dirbo jų sūnus Justinas Saliamonas Banaitis. „Tarpukario metais buvo įvykdyta Žemės reforma, sukūrusi fermerinio tipo gamybinį žemės ūkį, daug investuota į mokymus, geresnių veislių augalų sėklas, gyvulius. Tad labai pakilo ir ūkininkavimo lygis, kas leido išauginti kur kas daugiau maisto produktų,“ – pasakoja R. Laužikas. Tačiau, pasak jo, Lietuva ir dabar patenka į tarpą tų šalių, kurios maisto produktų išaugina daugiau nei reikia savo poreikiams patenkinti ir maisto produktus eksportuoja, todėl vietinių produktų gausa meniu nestebina, vertėtų ja didžiuotis. „Ba abejo, Tarpukario miestiečių virtuvėse dominavo vietiniai produktai. Juo labiau, kad kaimiškos kilmės lietuvių miestiečiai tuos produktus labai mėgo,“ – dėsto profesorius ir primena, kad iki šiol žinomos bei populiarios istorijos apie anų laikų apelsinų kontrabandą – atvežtiniai produktai dėl taikytos mokestinės politikos, buvo brangūs.

Ragavimas ir bendravimas

Istorikai teigia, kad tarpukariu suabejota lietuviško svetingumo nauda, buvo populiarios „nedavalgymo“ teorijos, Kaune veikė net kelios vegetariško maisto kavinės. „Tokių, „naujųjų“ gastronomijos kultūros tendencijų atsiradimą sąlygojo keli procesai. Pirmiausia, dar XVIII amžiaus Prancūzijoje, Apšvietos epochoje buvo suabejota iki tol populiaria humoraline dietetika ir pasiūlyta naujas, mokslo žiniomis grįstos dietos, supratimas. Taip pamažu radosi įvairios dietos ir mums atpažįstama sveika gyvensena. Pirmasis šias, mokslu grįstos dietos, idėjas Lietuvoje dar XIX a. propaguoti pradėjo Vilniaus universiteto procesorius Andrius Sniadeckis. O lietuviškosios vegetarystės vienu svarbiausių ideologų galėtume laikyti Vilhelmą Storostą (Vydūną),“ – aiškina R. Laužikas. Pasak jo, kad idėjos būtų realizuotos, reikėjo, jog pakiltų bendras pragyvenimo lygis (juk tam, kad galėtume rinktis ką valgyti, turime gyventi pakankamai pasiturinčiai) ir būtent tai įvyko tarpukariu. Jau tuo metu akcentuota, kad svečiai atvyksta linksmai praleisti laiką, pabendrauti. Aukštesniuosiuose sluoksniuose valgymas kartu buvo svarbi neoficialios diplomatijos dalis. Profesoriui antrina ir restorano „Kuchmistrai“ įkūrėjas A. Tarnauskas pridėdamas, kad jau iki Apšvietos mityba buvo laikoma viena iš sveikos gyvesenos bei geros savijautos dedamųjų, todėl kuchmistro sprendimai turėjo ypatingą reikšmę didikų gyvenime.

Negaminti patiems – pasiturinčiųjų privilegija

Laužikas pabrėžia, kad galimybė negaminti maisto pačiam, samdyti virėją, valgyti restorane ar įsigyti jau pagamintą maistą visais laikais buvo labiau pasiturinčiųjų privilegija, kuri tarpukario metais tapo prieinama ženkliai didesniam žmonių skaičiui. Taip pat augo ir žmonių reikalavimai maistui, kas Lietuvos gastronominę aplinką papildė ir aukštajai virtuvei būdingais elementais. „Tarpukariu, ypač mieste, paprastų pyragų jau neužtekdavę. Lygindami XIX a. pabaigos ir tarpukario receptų knygas galime pastebėti, kad atsirado kur kas daugiau prabangių saldumynų, tokių kaip tortai“, – pasakoja R. Laužikas. Negaminimas namie galėjo būti ir savotiška statuso demonstravimo priemonė. „Dar XIX amžiaus pabaigoje Liudvika Didžiulienė-Žmona buvo pastebėjusi, kad šventėms artėjant ne viena lietuvaitė ieškodavusi žydaičių pagalbos: „…šaukiatės pas Jošelienę, Abromienę ar Ickienę tarydamos: „Kaiminkelė, iškepk, meldžiama, man pyragus, kviečia manę į svočias, arba į kumus!“ — arba vėl — „svečių laukiu.“ Kaiminkelia mielai apsijima iškepti…“ – iliustruoja profesiorius. Pasak jo, laikai, kai viskas buvo gaminama namie buvo ir platesnių procesų atspindžiai Lietuvoje. „Tuo metu vakarų pasaulyje buvo populiarios idėjos, skatinusios moteris nebūti vien namų šeimininkėmis, įgyti išsilavinimą, profesiją, aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime. Tokias idėjas propagavo dar Vincas Kudirka laikraštyje „Varpas“,“- pasakoja R. Laužikas.

Lietuviškas smalsumas – pažangos variklis

Restorano „Kuchmistrai“ įkūrėjas Arūnas Tarnauskas pastebi, kad šių dienų maisto mylėtojų poreikiai panašūs į tarpukariu gyvenusių tautiečių: mielai valgoma ne namie, jei tik yra proga, o pats valgymas paverčiamas savotišku ritualu, priežastimi pabendrauti, sužinoti šį tą naujo, tad ir meniu skiriamas ypatingas dėmesys. „Svečiai, atvykstantys pas mus, į Zyplių dvarą, gardžius pietus ar vakarienę derina su kultūrine, istorine patirtimi, siekia sužinoti daugiau apie krašto istoriją per kulinarinį paveldą. Jau trejus metus puoselėjame dvaro virtuvės tradicijas nuo unoravo valstiečio stalo iki prabangių puotų ir pastebime, kad lietuviai ir patys, ir su svečiais iš užsienio, mielai ragauja istoriją, džiaugiasi radę šį tą kitokio, nei cepelinai ar kugelis“, – kalba A. Tarnauskas. „Iš Šakių krašto kilę net trys Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, tad „Kuchmistruose“ jau antrą kartą ypatingai minime Vasario 16-ąją,“, – pasakoja A. Tarnauskas. Šiemet ta proga restorane siūlomas 5 patiekalų degustacinis meniu, 102 suvenyriniai šaukštai istorinei sukakčiai paminėti ir galimybė pamatyti gyvą istorinį paveikslą, kaip pietums susitinka Jonas Vailokaitis, Saliamonas Banaitis ir Justinas Staugaitis, įkūnyti vietinių aktorių.