Prieš daugiau nei 500 metų į Lietuvą iš Italijos atvykusi Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė Bona Sforca neretai įvardijama kaip asmenybė, kurios atvykimas iš pagrindų pakeitė ne tik lietuvių mados suvokimą, bet ir virtuvės kultūrą. Jos iš Italijos atsivežti valgymo įpročiai prisimenami ir puoselėjami lig šių dienų, iš naujo atkuriant karalienės mėgstamiausius, istoriją pasakojančius patiekalus. Renesanso gastronomija puikiai dera su dvariškos lietuvių virtuvės atgimimu.

Bona Sforca yra laikoma šiuolaikinės Lenkijos ir Lietuvos virtuvės motina. Ištekėjusi už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo, į Lietuvą iš Italijos ji atvežė naujus valgymo principus ir patiekalus. Su ja siejamas įprotis valgyti šviežias salotas, įvairias nevirtas daržoves, apšlaistytas aliejumi ir citrinos sultimis. Tuo tarpu ankstesnė riebaus maisto valgymo kultūrą keitė daug sveikesni patiekalai – šalia mėsos pradėta valgyti daugiau salotų, imta gaminta baltoji duona.

Šakių rajone esančio Zyplių dvaro virtuvėje veikiančio restorano šefo – kuchmistro Artūro Rakausko teigimu, B. Sforcos indėliu Lietuvos didikų virtuves pasiekė Viduržemio jūros produktai, tokie kaip alyvuogių aliejus, razinos, egzotiški vaisiai. Jos dėka taip pat ant stalo atsirado šakutės, trikojės keptuvės, glazūruotos lėkštės.

„Karalienei Sforcai atvykus iš Italijos, Lietuvos ir Lenkijos didikų virtuvėse pradėti gaminti patiekalai pagardinti kaparėliais, ciberžole, špinatais. Kitaip nei buvo Lietuvoje, karalienė kaip niekad mėgo daržoves. Dabar mums įprastos daržovės – agurkai, pomidorai, brokoliai – tuo metu buvo naujovė maisto gaminimo kultūroje“, – sako jis.

Patiekalai lyg nuo karalienės stalo

A. Rakauskas dalinasi, kad karalienė B. Sforca tapo įkvėpimu naujų virtuvės potyrių ir skonių kūryboje, suformuojant restorano meniu naujam sezonui. Vėl neapsieita be karalienės mėgtų patiekalų.

„Per skonius kviečiame į gastronominę kelionę, kurioje maisto mylėtojai gali pažinti senuosius papročius ir tradicijas. Šį sykį norėjome supažindinti su lietuviškai virtuvei, ko gero, daugiausiai įtakos turėjusios moters Bonos Sforcos mėgtais agurkais“, – pažymi A.Rakauskas. Restorane jau akščiau patiekaluose interpretuotas Jogailos mėgtas desertas: švieži agurkai su medumi.

Atkurdamas vieną iš meniu naujienų – švelniai marinuotų šviežių agurkų su krapais patiekalą „Mizerija“, kuchmistras teigia, kad šią daržovę Lietuvos kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė mėgo, ko gero, labiausiai. Sklando legendos, kad kaskart valgydama agurkus, ji labai liūdėdavo, kad negali jais mėgautis ištisus metus. Taip gimė patiekalo pavadinimas, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia „vargas“.

miseria lietuviškai, vertimas iš italų kalbos menkniekis, mažmožis, mažmožiai, niekai, badas, nepasisekimas, vargas, stygius, nepriteklius,

miseria — vargas, skurdas]: 1. skurdybė, skurdumas, skurdus; 2. menkysta, pasigailėtina būtybė. © Tarptautinių žodžių žodynas,

Kaip priešingybė, ypatingasis B. Sforcos laikų itališkas desertas „Crostata“, kurį karalienė atvežė į Lietuvą, buvo pritaikytas ir šiuolaikinėje Zyplių dvaro virtuvėje.

„Šis pyragas lietuvių jau mėgiamas – gaminamas ir namuose bei vaišinamasi kavinėse. Interpretuojant šimtmečius egzistuojantį itališką desertą, buvo stengtasi, jog ragautojai galėtų bent trumpam nuskelti į B. Sforcos laikus, kai tokie skoniai buvo prieinami tik karaliams, – sako A. Rakauskas, pridurdamas, kad Zyplių dvare lankytojai visą vasarą turės galimybę paragauti ko ne tokį pyragą, kaip Lietuvos ir Lenkijos karalienės prieš daugiau nei 500 metų atvežtą: su citrinų sorbetu ir braškių-bazilikų kapotiniu.

Istorija dvelkiantys pasirinkimai

Zyplių dvaro virtuvės restorano vasaros meniu istorijas pasakoja bei į ankstesnius lietuviškos virtuvės laikus nukelia ir daugiau patiekalų. Kaip pavyzdžiui, pagal 19 a. atkurtas ir restorano virtuvėje ištobulintas troškintos antienos patiekalas. Taip pat, pagal to amžiaus receptą ištroškintas jaučio liežuvis su ropių-krienų piure.

„Visada siekiame per virtuvę papasakoti istoriją. Lankytojus tai praturtina ne tik naujomis žiniomis, tačiau ir susipažindina su didikų mėgtais valgiais, kviečia paragauti patiekalų, kurie gaminami pagal ankstesnių amžių receptus. Taip pat rodo, kaip kito mūsų krašto virtuvė. Labai svarbu žinoti savo istoriją, papročius ir perduoti juos iš kartos į kartą. O koks geresnis būdas tai patirti, jei ne per potyrius ir praktiką“, – sako A. Rakauskas.

Išskirtine gastronomine kultūra pasižymintis restoranas „Kuchmistrai“ pritraukia lankytojus iš įvairių šalies kampelių – čia maisto mylėtojai ne tik dalyvauja krašto istoriją atspindinčiose degustacijose, rengia šventes, bet ir susipažįsta su istorinės virtuvės valgiais, praturtintais kai kuriems pirmą kartą girdimais ingredientais.

Darbdaviams vis aršiau konkuruojant dėl darbuotojų, kuriant malonią vidinę atmosferą ir vengiant perdegimo, kolektyvo vasaros išvyka tampa kone laukiamiausiu sezono įvykiu. Siekiantiems didžiausio efektyvumo, specialistai rekomenduoja koncentruotis ne tik į profesionalius mokymus, bet ir į kokybiškas pramogas. Zyplių dvaro ansamblyje veikiančio svetingumo verslo vadovė Jolita Briedė pažymi, kad komandos formavimo neoficialioje aplinkoje svarba neįkainojama, tuo tarpu laikas prie svetingai nukrauto stalo tampa motyvacija ryšį stiprinantiems pokalbiams.

Bendrystės neoficialioje atmosferoje

Komandos formavimo nauda šiai dienai yra ne tik aprašoma komandos formavimo bei vadybos vadovėliuose, bet ir žinoma iš gerųjų patirčių. Vienas esminių, pastarosios iniciatyvos išskiriamų privalumų – kokybiškas bendravimas, kai vienas kitą galima lengviau suprasti atsiradus daugiau empatijos. Neformalioje aplinkoje pavyksta efektyviau pastebėti vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses, atskleisti interesus. Šis supratimas padeda darbuotojams ne tik efektyviau dirbti kartu, bet ir siekti organizacijai svarbios pažangos.

Kiekvienoje organizacijoje tampa vis svarbiau parodyti dėmesį darbuotojams, įvertinti jų darbo rezultatus. Susitikimai neoficialioje aplinkoje sukuria aplinkybes skirtingų grandžių darbuotojams atsiskleisti ir pažinti vieni kitus be darbovietėse taikomų schemų.

Visgi, UAB „Kuchmistrai“ vadovė J. Briedė atkreipia dėmesį į tai, kad vasaros metu organizuojamiems „teambuildingams“ pasiruošti reikia iš anksto, o dar daugiau iššūkių gali kilti, jei kolektyvas yra didelis.

„Praktika rodo išliekančią rekomendacijų svarbą. Nors vis daugiau įmonių renkasi kelionių organizatorius ar bent skiria komandą, kuri rūpinasi išvyka, tačiau atstovų, kurie ne vienerius metus priima skirtingo profilio svečius nuomonė ar patarimai, duoda apčiuopiamos naudos, padeda susidėlioti tinkamą planą ar bent renginio vizualizaciją“, – sako ji, pažymėdama individualių poreikių atliepimo svarbą, kuri neretai gali lemti ir komandos formavimo išvykos rezultatyvumą.

Komandos formavimo svarba atsiliepia ir prekės ženklo reputacijai

J. Briedė akcentuoja ir teambuildingo originalumo svarbą, mat tai generuoja ne tik gerą vidinę atmosferą ir ilgalaikius įspūdžius, tačiau kuria ir pridėtinę vertę išorėje: darbuotojai dalinasi savo patirtimis tiek iš lūpų į lūpas, tiek socialiniuose tinkluose. Tad planuojant kelionę daug lemia tiek lokacijos, tiek pramogų pasirinkimas, tiek jų kokybė – svarbus ir turinys, ir kontekstas.

„Tokia komunikacija prisideda ir prie darbdavio prekės ženklo kūrimo: tiek potencialūs darbuotojai, tiek klientai daugiau sužino apie organizaciją, auga jos žinomumas, kuriamas įvaizdis bei reputacija. Svarbu ir tai, kad poveikis yra ne tik pagrindinei tikslinei grupei – darbuotojams, bet ir vartotojams. Tam tikra informacija apie paslaugos teikėją kaip apie darbdavį yra integruojama į bendrą požiūrį ir apie paslaugos prekės ženklą. Darbdavio prekės ženklo vertė gali sustiprinti arba susilpninti paslaugos prekės ženklo vertę ir taip paveikti vartotojų elgseną“,  – J. Briedei antrina ir Vilniaus universiteto Kauno fakulteto soc. mokslų daktarė Indrė Ščiukauskė.

Populiarėti linkusi praktika

Pasak J. Briedės, daugėja kolektyvų, kurie kas mėnesį susiburia verslo pietums, švenčia bendras įmonės šventes ar kitus minėjimus. Aukščiausio lygio vadovai taip pat nevengia susitikimus organizuoti neformaliose vietose.

„Šalies gyventojai yra išsiilgę bendravimo, pramogų. Galime daryti prielaidą, kad tam įtakos turėjo užsitęsęs karantinas, nuotolinis darbas ir kiti, gyvą kolektyvų bendravimą apribojantys faktoriai. Praktika rodo, kad tiek mažoms, tiek ir didelėms grupėms aibės pramogų neįprastose vietose, tokiose kaip dvaro ansamblis, tampa ypatinga ir įsimintina patirtimi“, – šypsosi ji.

Anot viešbučio ir restorano vadovės, trumpos išvykos toliau nuo namų ir darbovietės, ypač vasaros metu, padeda darbuotojams atsipalaiduoti, negalvoti apie kasdienius rūpesčius, tuo pačiu pasikraunant naujų pozityvių įspūdžių. Tam puikiai tinka senuosius amatus puoselėjančios kaimo turizmo sodybos, autentiškumą išsaugoję dvarai, o dviejų dienų kelionei parankus ir maršrutas per Panemunės pilis taip aplankant abi Nemuno puses.

Birželio 16 d. 18 val. Zyplių dvaro sodybos amatininkų name vyks kartu su Zanavykų muziejumi ir mūsų geru bičiuliu dr. Mariumi Daraškevičiumi rengiama Edukacija-degustacija “Dvariška puota”.

Pirmiausia išgirsite, kuo skiriasi puotų ir kasdienybės valgymo kultūra Lietuvos dvaruose XIX amžiuje. Sužinosite, kokius patiekalus valgė antrasis ir trečiasis tarnų stalas, nes tik lyginant galima suprasti kuo skyrėsi ponų ir tarnų patiekalai, jų įvairovė, ir tik ragaujant galima išties pasiduoti istorijos pajautimui.

Dvarų kultūros tyrinėtojas dr. Marius Daraškevičiaus supažindins su anuomečiu svetingumu – nuo kvietimo, pasitikimo, pietų etiketo iki pat svečių išlydėjimo.

Šį kartą mokslišką pasakojimą pakeis satyrinis pasakojimas pagal Artūrą Bartelsą, Tiškevičių dvarų valdytoją, kuris matė ponų gyvenimą iš arti ir jį šmaikščiai aprašė pašiepdamas ydas, tokiu būdu atskleisdamas tokias svetingumo kultūros detales, kurių rimtuose dokumentuose neaptiksi.

Zyplių dvaro virtuvės restoranas „Kuchmistrai” kvies patenkinti smalsumą ir papildys klausytojų patirtis istorija dvelkiančiais skoniais. “Dvariška puota šįkart visai kitokia, nei patiekiame dvaro virtuvės svečiams. Šįkart įkvėpimo sėmiausi iš žymaus 19 amžiaus virtuvės šefo George Auguste Escoffier. Jis žinomas, kaip virtuvės genijus atvedęs prancūzišką virtuvę į vadinamą modernią virtuvę, kur sukūrė “brigadinę” sistemą, diktavo gastronominės mados tendencijas ir išgrynino restoranų verslą,” – pasakoja kuchmistras Artūras Rakauskas. Pasak jo, Escoffier palikimas – nemirtinga klasika, kuri įkvepia ir tuo norisi dalintis kuriant ypatingą šventę.

Svečiai degustuos tokius gurmaniškus patiekalus kaip kiaušinis “marškinėliuose”, paprikų-razinų compote, ikrai, kimštas bulvių fondantas, kepta kiaulienos papilvė, kriaušės mirkytos raudono vyno padaže ir daug kitų skonių, kurie, pagal aukštosios virtuvės tradiciją, sužavės patiekimu, pristatymu, o galiusiai – aromatų bei skonių žaismu.

Išskirtinę nuotaiką kurstys žydiškos muzikos ansamblis „Klezmer Klangen” pripildys dvarišką erdvę muzikos instrumentų garsais.

Edukacijos-degustacijos dalyviams suteikiama poniška privilegija – simbolinė dvariškos puotos degustacijos kaina – 25 Eur/asm.

Papildoma informacija dėl rezervacijos tel. +370 650 85 035

Puotos vieta: Zyplių dvaro sodybos amatininkų namas

Puotos organizatorius: Zanavykų muziejus

Puotos partneriai: Lietuvos kultūros taryba, Šakių rajono savivaldybė, Zyplių dvaro virtuvės restoranas „Kuchmistrai”.

Dvariška puota yra projekto „Išeik, sūduvi, ant dvaro pamandravot“ dalis. Zyplių dvaro ansamblyje jau antrus metus organizuojamas medžioklės ir amatų festivalis. Dvarai visuomet būdavo šviesuomenės susitikimų vieta ir kultūros židinys, ne išimtis ir Zyplių dvaras. Šio dvaro šeimininkai vertino meną, mėgdavo rengti įvairius pasibuvimus, organizuodavo laukinių žvėrių ir fazanų medžiokles, tad tradicijas puoselėjame ir šiandien, papildę tuo, ką mokame geriausiai.