Liepos 3–4 dienomis Zyplių dvaro sodyba tapo viena iš Baltijos dvarų festivalio stotelių, subūrusia svečius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Festivalio renginiai dar kartą patvirtino, kad vis daugiau keliautojų laisvalaikiui renkasi istorines vietas, kultūrinius renginius ir autentiškas gastronomines patirtis.

Zyplių dvaro erdvėse netrūko gyvybės. Lauko renginius keitė veiklos rūmuose, muziejuje, Vytauto Kauno galerijoje, restorane „Kuchmistrai“ ir kitose dvaro erdvėse. Lankytojai apžiūrėjo parodas, bendravo su menininkais, susipažino su dvaro istorija, dalyvavo edukacijose, ragavo istorinės virtuvės patiekalų bei mėgavosi lėtu poilsiu dvaro aplinkoje.

Baltijos dvarų festivalis, vykstantis šešiose Baltijos jūros regiono šalyse, jungia istoriją, kultūrą, gastronomiją, meną bei senąsias tradicijas. Jo metu dvarai plačiai atveria duris lankytojams, o tai puiki galimybė pažinti autentiškas erdves, susitikti su paveldą puoselėjančiais žmonėmis bei patirti išskirtinį svetingumą.

Restoranui „Kuchmistrai“ ir 4★ Zyplių dvaro Oficinai tai buvo pirmasis Baltijos dvarų festivalis, kurio metu kartu su dvaro vyndariais pakvietėme svečius į akląją degustaciją čia pat, šalia esančiame vynuogyne. „Džiaugiamės sulauktu lankytojų dėmesiu ir jau žvelgiame į kitus metus. Planuojame festivalio programą papildyti dar viena atverta Zyplių dvaro Oficinos erdve – būsima ekspozicija ir edukacijomis, pasakojančiomis apie dvaro tarnų kasdienybę, gyvenimą bei svetingumo tradicijas“, – sako Zyplių dvaro virtuvės restorano vadovė Jolita Briedė.

Zyplių dvaras šiandien gyvena ne tik savo istorija – čia ji kasdien kuriama iš naujo, kviečiant pažinti kultūrą, paveldą ir gastronomiją per autentiškas patirtis.

Medžioklės ir amatų festivalis Zyplių dvare: dvariški skoniai ir gyvos tradicijos „Kuchmistruose“

Šiemet Zyplių dvaro ansamblyje jau penktą kartą vykęs medžioklės ir amatų festivalis „Išeik, sūduvi, ant dvaro pamandravot!“ lankytojus pakvietė į autentišką pažintį su dvarų kultūra, istorija ir gastronominiu paveldu. Visą dieną dvaro erdvėse sklandė muzika, šurmuliavo amatininkų mugė, vyko edukacijos, o svarbiausia – buvo galima patirti gyvą dvaro atmosferą, kurioje tradicijos susitinka su šiandiena.

Pasak Zanavykų muziejaus direktorės Rimos Vasaitienės, festivalis dar kartą įrodė, kad dvarų kultūra nėra vien istorijos puslapiuose likęs pasakojimas. Ji atgijo per žmonių susitikimus, bendruomenių iniciatyvas, amatus, muziką ir gastronomines patirtis. Zyplių dvare istorija tapo ne fonu, o gyva festivalio dalimi.

Festivalio metu lankytojai galėjo susipažinti su dvariškais amatais, istoriniais žaidimais, senaisiais šokiais bei Zanavykijos krašto tradicijomis. Didelio susidomėjimo sulaukė medžiotojų trofėjų paroda, bendruomenių kiemeliai, amatų mugė ir tradicinė zanavykiška žvėrienos sriuba. Šventinę nuotaiką kūrė kapelos ir folkloro kolektyvai, o vakaro programą vainikavo koncertas, tapęs jaukiu festivalio akcentu.

Dvariški skoniai restorane „Kuchmistrai“

Neatsiejama festivalio dalimi tapo Zyplių dvare įsikūręs restoranas „Kuchmistrai“, kvietęs pažinti istorinės virtuvės tradicijas per skonį. Festivalio svečiai ragavo patiekalus, įkvėptus dvarų gastronominio paveldo ir medžioklės tradicijų, kurios šimtmečius buvo svarbi Lietuvos dvarų gyvenimo dalis.

Restorano kuchmistras Artūras Rakauskas lankytojams pristatė dvariškos virtuvės interpretacijas, kuriose susipynė vietiniai produktai, istoriniai receptai ir šiuolaikinis požiūris į gastronomiją. Svečiai galėjo mėgautis ne tik sočiais patiekalais, bet ir lengvesniais desertais, tarp kurių buvo troškinti obuoliai su peletrūnais ir naminiais ledais.

Dvarų virtuvėje visuomet buvo svarbu ne tik maistas, bet ir bendrystės ritualas. Būtent šią tradiciją festivalio metu puoselėjo „Kuchmistrai“, kviesdami lankytojus sustoti, pasimėgauti skoniais ir patirti autentišką dvarišką svetingumą.

Festivalis, saugantis Sūduvos paveldą

Festivalis dar kartą patvirtino savo svarbą puoselėjant Sūduvos regiono kultūrinį paveldą. Į renginio veiklas įsitraukė muziejai, kultūros įstaigos, edukatoriai, amatininkai ir bendruomenės, kurių dėka dvarų istorija buvo pristatyta gyvai ir patraukliai.

Medžioklės ir amatų festivalis Zyplių dvare tapo ne tik švente lankytojams, bet ir prasmingu priminimu, kad tradicijos išlieka gyvos tuomet, kai jas pažįstame, patiriame ir perduodame ateities kartoms.

Stereotipas, kad alus geriausiai tinka prie keptos duonos, girdėtas dažnam lietuviui, tačiau retas žino, kad šis gėrimas yra nesunkiai derinamas net ir su desertais. Lietuvių gastro kultūroje alus nuo seno užėmė svarbią vietą, bet jo derinimo su maistu subtilybes išmano ne kiekvienas. Degustuojant patiekalus su alumi svarbu žinoti pagrindines taisykles – kokie alaus stiliai dera prie skirtingų skonių, kokios temperatūros alus turi būti ragaujamas bei ko labiausiai reikėtų vengti.

„Alus – trečias pagal populiarumą gėrimas pasaulyje, kurio stilių yra daugiau nei 400. Jis buvo populiarintas kaip socialinis katalizatorius, skatinantis žmones susitikti, bendrauti. Pasaulyje iš viso pagaminamo ir suvartojamo alaus daugiau nei 80 proc. sudaro šviesus. Lietuviai nėra išimtis, kadangi iš prigimties esame smaližiai, tad šalyje atitinkamai vyrauja vokiško alaus stilių kultūra su švelnesniais ir salstelėjusiais skoniais“, – sako Tomas Josas, alaus istorikas, gastronomas ir someljė.

Anot jo, pajusti šio vieno seniausių gėrimų tikrąjį skonį – nėra paprasta. Tam svarbu pasirinkti ne tik tinkamą patiekalą, alaus stilių, bet ir išmanyti kelias subtilybes.

„Lietuviams svarbu, kad prie alaus būtų bent kažkoks maistas, o pasirinkimai dažniausiai būna tipiniai, pavyzdžiui, kepta duona. Vis tik norint pajusti tikrą ir neužgožtą šio gėrimo skonį – būtina prie jo priderinti tinkamus, ne atsitiktinius ingredientus ir žinoti svarbiausias taisykles, etiketą. Alus turėtų būti 10°C-14°C temperatūros, patalpoje neturėtų užsiuosti stiprus maisto aromatas, o jei norisi justi alaus skonio natas valgant patiekalus – produktai jame negali būti ypač intensyvūs“, – teigia someljė.

Norint išgauti skonių balansą, kaip teigia T. Josas, būtina pasirinkti tinkamą alaus stilių, jį derinant ne tik prie pagrindinių patiekalų, bet ir desertų.

„Jei norima išryškinti patiekalo sūrumą, derėtų rinktis sausesnį alų, jei kartumą – alus taip pat turėtų būti kartus. Rūgštumą pabrėžti padeda saldesnis alus, aštrumą – mažaalkoholinis arba nealkoholinis. Prie desertų ir ypač su šokoladu – labiausiai tinka deginto ar skrudinto salyklo alus, primenantis kavą dėl jaučiamo kartumo ir lengvos rūgštelės. Pastaroji kombinacija daugeliui gali skambėti neįprastai, tačiau alų derinti prie desertų – neįtikėtinai paprasta“ – teigia T. Josas.

Zyplių dvaro virtuvės restorano šefo–kuchmistro Artūro Rakausko teigimu, maisto degustacijos su alumi – gali ne tik nustebinti, bet ir atskleisti jo universalumą.

„Kartais ingredientai, kurie atrodo nesuderinami su alumi, puikiai su juo tinka. Svarbiausia – skonių visuma, harmonija, kurią subalansuoja teisingai pasirinkti ingredientai, todėl svarbu iškart numatyti, kokius skonius ar poskonius norime labiausiai išryškinti derinyje. Kaip ir su be kokiu kitu gėrimu, prie patiekalo pasirinktas netinkamas alaus stilius neleis atsiskleisti ne tik jo aromatui ar skoniui, bet kartu sugadins ir maistą, palikdamas neigiamas patirtis“, – sako A. Rakauskas.

Degustuojant maistą su alumi, anot kuchmistro, neretai tikimąsi nekasdienių patirčių. Jo teigimu, visas maisto ir gėrimų derinimo procesas – gastronominio kūrybingumo ir meistrystės išraiška.

„Tai yra menas, kurį kuchmistras degustacijos metu sukuria tik vieną vienintelį kartą – net ir turėdamas tuos pačius gėrimus, jis numatys naujus, nesikartojančius derinius. Kiekvienas, atėjęs į degustaciją, tikisi nekasdienių gurmaniškų patirčių. Tam, kad lūkesčiai būtų patenkinti, yra atsakingas kuchmistro ir someljė duetas: kruopščiai atrinkti ingredientai ir gėrimai papildo bei išryškina vienas kitą“, – teigia jis.

A. Rakausko teigimu, degustacija, maistą derinant prie gėrimo, yra edukacinis procesas, galintis išmokyti tinkamų valgymo įpročių.

„Degustacija – subtilus edukacinis procesas, kurio metu pasidalijama ilgus metus kaupta patirtimi, atskleidžiamos naujausios gastronomijos tendencijos ir išmokstama teisingo maisto vartojimo taisyklių: nesugadinti produkto, neskubėti, mėgautis, ragauti. Įgudę ir daugiau sužinoję apie gėrimų istoriją ir maisto derinimo taisykles, žmonės tai gali perkelti ir į savo kasdienę aplinką, juk nebūtina alų rinktis tik prie paprastų, standartinių patiekalų ar užkandžių. Savarankiško degustavimo procesas namuose gali būti kur kas įmantresnis bei įdomesnis, tam galima naudoti sezoninius, vietinius ingredientus, o jei norisi – pridėti įdomesnį ne vietinės kilmės akcentą. Gera matyti, kad lietuviai tą supranta ir vis labiau vertina“, – teigia jis.

Anot kuchmistro, Lietuvoje gastro kultūra neatsiejama nuo naujų patirčių paieškų, o lietuviai joje sparčiai tobulėja ir auga.

„Alus turi savo istoriją, gausybę rūšių ir gaminimo būdų. Kiekvieno stiliaus skonis – skirtingas, o tai suteikia įvairias gastronomines patirtis. Nereikėtų apsistoti tik ties viena rūšimi nepabandžius įvairių variacijų patiekaluose ir nesvarbu, jie gurmaniški ar labiau kasdieniniai. Jau ne vieną dešimtmetį Lietuva gastro kultūroje sparčiai tobulėja, auga, tą galima pastebėti ne tik šalies virtuvėje, bet ir dažno šalies gyventojo įpročiuose, naujų skonio patirčių paieškose“, – sako A. Rakauskas.

Buvusioje Zyplių dvaro virtuvėje restoraną „Kuchmistrai“ 2017 m. įkūrė UAB „Gulbelė“, o 2021 m. pradžioje jį perėmė UAB „Kuchmistrai“. Zyplių dvaro oficinos ir virtuvė – valstybės saugomi paveldo objektai.

„Team building“ pagal Zanavykus. Įmonėms planuojant komandos formavimo išvykas, ieškant naujų, ypač kultūrinių patirčių, nebūtina dairytis vien kelionių į užsienį. Vos kiek daugiau nei 50 km nuo Kauno – Zypliuose – ir šiandien yra puoselėjamos senosios Zanavykų krašto tradicijos. Šio regiono istorinis palikimas – turtingas: nuo kryžiuočių antpuolių alinamo krašto, Napoleono įkurtos Varšuvos kunigaikštystės, iki knygnešių pastangų atnešti lietuvišką žodį į kiekvieną ūkininko trobelę. Tai tarsi didelis edukacinių ir patirtinių veiklų kompleksas, sutinkamas Zyplių dvaro ansamblyje. Būtent ši vieta vis dažniau patraukia įmonių, norinčių įprasminti darbuotojų susibūrimus naujomis patirtimis, dėmesį. Zanavykų paveldas, patirtinės veiklos sykiu įtraukia tiek mažas, tiek dideles kompanijas, joms pristatant etnografinio regiono kultūrą, savitumą ir padedant artimiau pažinti kolegas, kilusius iš čia.

Toliau nuo miesto šurmulio. Neretai įmonės, kurios ieško netradiciškai tradicinių komandos formavimo veiklų, renkasi aplankyti būtent Zyplių dvarą – ir visai ne be priežasties. Trumpas pabėgimas iš biuro, didmiesčių leidžia atitrūkti nuo rutinos, patirti moderniai, įdomiai pateikiamą istoriją vos per pusdienį įgyjant naujų, produktyviam darbui reikiamų patirčių. Šiandien įmonės vis dažniau ieško retrospektyvių, tvarių užsiėmimų, suteikiančių pridėtinę vertę darbuotojams. Zanavykų tradicinės veiklos būtent ir patenkintina šias ambicijas, krašto istoriją perpinant su moderniais lūkesčiais.

Komandos „sulipdymas“ suvalkietiškais pokštais. Suvalkiečiai – nors ir įvairiais stereotipais apipinti, visais laikai buvo itin svetingi žmonės, mokantys taikliai pajuokauti bei nevengiantys pasišaipyti ir iš savęs. Svetingumas – vienas išskirtinių šios etninės grupės bruožų, ypač ryškiai atsiskleidžia puoselėjamose edukacijose. Įmonių komandų formavimuose, kurie traukte traukia į Zanavykijos istoriją, nestokojama užstalės pašmaikštavimų, senųjų mįslių įminimų, pasakojimų apie skirtingoms socialinėms grupėms ir netgi tikėjimams priklausančių senųjų krašto gyventojų gyvenimą, kasdienę buitį. Taip kuriama bendrystės, tolerancijos atmosfera, o patirtos geros emocijos dar labiau sustiprina kolektyvo motyvaciją, skatina bendradarbiavimą, įkvepia naujiems iššūkiams.
Gastronominis Zanavykų paveldas. Niekas kitas taip nesuburia komandos, kaip susėdimas prie bendro stalo. Gastronominės patirtys – ypač prasmingos dėl netikėtai atskleistų istorinių aplinkybių ar tam tikro patiekalo kilmės, jo paplitimo priežasčių. Tas pats patiekalas, gali egzistuoti skirtinguose etnografiniuose regionuose tik kitu pavadinimu, apipavidalinimu ar būti patiekiamas su skirtingais priedais. Dalis nė nebūna ragavę Zanavykiškų patiekalų arba atvirkščiai – kitiems „košeliena“ ar „vinigretas“ gali sukelti nostalgiškus prisiminumus apie senelių, artimųjų ruoštus specifinius patiekalus vaikystėje. Būtent tokia unikali Zanavykų istorija, pajuntama skoniu, kvapu bei prisilietimu ir yra randama Zyplių dvaro sodybos ansamblyje. Tokia edukacinė veikla įtraukia visus susirinkusius, kurie tiek sėdėdami prie stalo, tiek jau pasivaišinę, skuba dalintis potyriais, užmezga tarpusavio diskusijas ir išsineša teigiamų įspūdžių.

Maistas, kurį ne kasdien ragausi. Regioninės virtuvės patiekalai – abriedukai, švilpikai, sausgarė ar duonzupė – tikriausiai ne kasdienis pasirinkimas pietums ar vakarienei, tačiau tai – bemaž kasdienybė Zyplių dvaro sodybos ansamblyje. Kaip ir svečius pasitinkanti gaspadinė, susodinanti juos prie patiekalais moliniuose induose nukrauto stalo, raginanti ragauti košelienos, vinigreto, rūkytų lašinių, raugintų agurkų, skilandžio, juodos ruginės duonos ir balto sūrio, užgeriant namine gira klausant pasakojimų. Dar viena iš Zanavykų virtuvės pažibų – krosnyje kepta kopūsto galva, zanavykių kantriai ruošiama ne vieną valandą. Tai tikri regioninės virtuvės šedevrai, šiuolaikiškus „team building‘us“, uždarus renginius ar degustacijas įprasminantys per istorinius Zanavykijos skonius. Šias autentiškas patirtis galima rasti toli gražu ne visoje Suvalkijoje, tačiau tai ir yra priežastis, kodėl šioje Užnemunės krašto dalyje diktuojamos unikalios „team buildin‘gų“ tendencijos, per potyrius istoriją paverčiant aktualia įmonių vykdomose komandų formavimo veiklose.